Tai buvo 2015 m. spalio mėn., kai netekome savo mažos mergaitės, kai buvome įžengę į antrąjį trimestrą, tada aš to nesuvokiau, bet mano gyvenimas ir žmogus, kuriuo buvau anksčiau, pasikeis amžiams._cc781905-5cde-3194 -bb3b-136bad5cf58d_

​

Yra bendra prielaida, kad jei neteksite vaiko tomis pirmomis savaitėmis, tai bus mažiau skausminga, mažiau prasminga, tada, jei tai daug vėliau, net aš tikriausiai buvau kaltas, kad taip galvojau praeityje, galite nusivalyti dulkes ir bandyti dar kartą. ir tiesiog tęskite kasdienį gyvenimą. 

​

Jaučiate, kad turite kažkaip atsiprašyti už liūdesį, parodyti, kad sielvartas yra arba bet kokie liūdesio požymiai yra silpnybė, ir labai greitai suprantate, kad žmonės nenori apie tai kalbėti, todėl viską sulaikote ir bandote susitvarkyti. ten, kur baigėte prieš įvykstant šiam siaubingam įvykiui, kaip ir niekada. 

​

Būtent taip ir padariau, grįžau iš ligoninės, o kitą dieną išsiskalbiau, išviriau troškintuvą ir po savaitės grįžau į darbą, o gyvenimas beveik grįžo į įprastas vėžes, tai buvo ne kas kita. siaubinga mūsų gyvenimo akimirka, kurią išgyvenome ir dabar galime judėti toliau. 

​

Buvo tik viena problema: viduje griuvau, skausmas, kurį jaučiau, buvo didžiulis, kaltė, praradimo jausmas užgniaužė, bet aš įsitikinau, kad niekas nežinojo, buvo daug naktų, kai ką tik sėdėjau vonioje verkdamas, o visi kiti miegojo, nenorėdama niekam trukdyti mano sielvartu, kartais mano vyras susirasdavo mane ir palaimindavo jį, jis bandė mane paguosti, bet aš jį tiesiog uždariau, pavydžiu ir tuo pat metu apmaudu, kad jis sugebėjo susitaikyti su tuo, kas nutiko, pajudėjo toliau, vėliau supratau, kad ir jis tylėdamas kentėjo ir visi kaip žmonės liūdime skirtingai. Nėra teisingo ar neteisingo.  

​

Per kelerius ateinančius metus pamažu atsiskyriau, šie jausmai, kurių taip stipriai laikiausi, suskaldė kiekvieną mano gyvenimo dalį, sugebėjimą atlikti savo darbą, prižiūrėti namus, būti žmona, bendrauti. su šeima visi stengėsi man padėti ir palaikyti. Svarbiausia, kad nepajėgiu būti gera mama mūsų dviem vaikams, kaltė, kurią dėl to jaučiau, tik padidino netekties jausmą. Jaučiau, kad nenusipelniau būti mama, ir galiausiai tai paskatino mane suabejoti, ar apskritai turėčiau čia būti. Aš uždariau pasaulį, vengiau socialinių renginių ir teisinausi, kad nedalyvauju tuose, kuriuose man nereikėjo dalyvauti, praradau pasitikėjimą savimi ir pamažu dingo savigarba.  

​

Giliai širdyje žinojau, kad man reikia pagalbos, kad to negaliu išspręsti pats, buvo keletas kartų, kai bandžiau gauti pagalbą, bet reikėjo skambinti arba užpildyti formas, šiuo metu aš negalėjau net neištariau žodžių, jau nekalbant apie jų užrašymą, todėl tęsiau. Tada vieną dieną atsitiktinai turėjau eilinį bendrosios praktikos gydytojo susitikimą, gydytojas, kurį mačiau, perskaitė mano užrašus ir paklausė, kaip sekasi. Negaliu paaiškinti, kodėl, per pastaruosius keletą  metų manęs to klausė daugybė žmonių, draugai, šeima, bet aš visada neigiau, kad kažkas negerai. Šį kartą buvo kitaip, tarsi potvynio vartai atsidarė, viskas išlindo. Iš tikrųjų drebėjau kalbėdamas ir verkdamas, manau, kad tai buvo tiesiog palengvėjimas, pagaliau galėjau garsiai pasakyti, kaip jaučiausi. 

​

Mano gydytoja buvo miela, išklausė, nesmerkė, buvo sąžininga ir palaikė.  

Paaiškinau, kad bandžiau ieškoti pagalbos, bet tiesiog negalėjau ištarti žodžių, todėl, kai sėdėjau prie jos stalo, ji susisiekė su Time Norfolk ir surengė mano pirmąjį susitikimą._cc781905-5cde-3194-bb3b -136bad5cf58d_

​

Tą dieną, kai nuėjau į pirmąjį susitikimą, prisimenu kaip vakar. Mano vyras atėjo su manimi, tai buvo lietingą pilką dieną, kuri, atrodo, tik dar labiau padidino baimę dėl šio proceso pradžios. Pokalbis su savo šeimos gydytoju buvo spontaniškas, tai buvo kitaip. Turėjau grįžti į tą skaudžią vietą, nors potvynio vartai buvo atsivėrę, po ketverių metų, kai tuos jausmus nustūmiau kuo toliau, leisti sau juos iškelti į paviršių vis dar buvo taip sunku.  

​

Dvi mus pasitikusios moterys buvo mielos, paaiškino, kas yra „Time Norfolk“, procesas ir kaip, jei norėčiau, galėtų man padėti. 

​

Teko užpildyti anketą, kurioje buvo užduodami klausimai apie tai, kaip tu tuo metu jautiesi, kiekvienas klausimas man atrodė kaip rezonansas, ir aš pradėjau suprasti, kad nesu vienas, neišprotėjau ir neprarandu proto. buvo kitos moterys kaip aš ir jautėsi kaip aš. 

​

Turėjau palaukti, kol atsilaisvins vieta, ir tada galėjau pradėti savo konsultavimo sesijas. 

​

Mane palaikiusi ponia buvo miela, rūpestinga, per daug nesakė. Jie leidžia jums rasti savo kelią, bet kažkaip aš pradėjau suprasti viską, kas įvyko. Negaliu apibūdinti, kaip buvo, buvo sunku, labai sunku ir išeidavau iš kiekvieno užsiėmimo apsvaigęs, išsekęs ir emociškai išsekęs. Prireiktų kelių dienų, kol apdorojame tai, apie ką kalbėjome, natūralu, kad vyras klausdavo, kaip man sekasi, bet aš pastebėjau, kad man reikia kelių dienų, kol galėčiau tai su juo aptarti, pamažu pradėjau susitaikyti. kas nutiko. Su vyru galėjome ilgai pavėluoti pokalbiai ir vėl pradėjome kurti šeimą. 

​

Negaliu pakankamai padėkoti Time Norfolk; Nesu tikras, kur būčiau, jei nebūčiau gavęs jų pagalbos ir palaikymo, jie padėjo man vėl mane rasti ir suteikė vilties, ko, maniau, daugiau niekada nepajusiu. 

​

2015 m. treniravausi dalyvauti Karališkųjų parkų pusmaratonyje, kai sužinojau, kad esu nėščia, akivaizdu, kad dėl įvykių negalėjau dalyvauti, tai visada norėjau padaryti._cc781905-5cde-3194- bb3b-136bad5cf58d_

Dabar jaučiuosi daug geriau, šiais metais užsiregistravau dalyvauti spalio mėnesį ir bėgu į pagalbą Time Norfolk. Taip galiu padėti Time Norfolk toliau remti tokius žmones kaip aš ir padėti teikti jiems reikalingus išteklius. 

​

Nesupraskite manęs neteisingai, aš vis dar turiu blogų dienų, bet „Time Norfolk“ padėjo man rasti būdą, kaip susidoroti su tomis blogomis dienomis. Peržengti finišo tiesiąją bus didelis laimėjimas tiek man asmeniškai, tiek ir dėl pinigų, kuriuos, tikiuosi, galiu surinkti už Time Norfolk ir savo mergaitei Libby, kuri yra ir visada bus mūsų šeimos dalis x_cc781905-5cde-3194 -bb3b-136bad5cf58d_